Al Pacino gyvenimas: „Krikštatėvis“, „Scarface“ ir kelias į Holivudo legendų gretas

Al Pacino vardas šiandien beveik neatsiejamas nuo kelių kino personažų: Michael Corleone iš „Krikštatėvio“, Tony Montana iš „Scarface“, Frank Serpico, banko plėšikas Sonny Wortzik iš „Dog Day Afternoon“ ir aklas pulkininkas Frank Slade iš „Scent of a Woman“.

Tačiau Al Pacino karjera yra gerokai platesnė nei keli kultiniai gangsterių filmai.

Jis pradėjo ne Holivude, o Niujorko teatro scenoje. Jaunystėje dirbo prastai apmokamus darbus, kartais neturėjo stabilios gyvenamosios vietos, mokėsi aktorystės ir daugelį metų bandė prasimušti teatre. Kai Francis Ford Coppola pasirinko mažai žinomą Pacino Michael Corleone vaidmeniui, studija iš pradžių nebuvo įsitikinusi, kad jis tinkamas vienam svarbiausių būsimo filmo personažų.

Rezultatas tapo kino istorija.

„The Godfather“ pavertė Pacino tarptautine žvaigžde, tačiau po to sekė ne vien mafijos vaidmenys. „Serpico“, „Dog Day Afternoon“, „…And Justice for All“, „Scarface“, „Sea of Love“, „Glengarry Glen Ross“, „Scent of a Woman“, „Heat“, „Donnie Brasco“, „The Insider“, „Insomnia“, „The Irishman“ ir daugybė kitų filmų leido jam išlikti svarbiu aktoriumi daugiau nei penkis dešimtmečius.

1993 m. Al Pacino pagaliau laimėjo „Oskarą“ už „Scent of a Woman“, nors iki tol buvo nominuotas jau daug kartų. Per visą karjerą jis pelnė „Oskarą“, „Emmy“ ir „Tony“ apdovanojimus – vadinamąją aktorystės „Triple Crown“.

Jo privatus gyvenimas taip pat ne visada atitiko tradicinį Holivudo modelį. Pacino niekada nebuvo vedęs, tačiau turi keturis vaikus. Jauniausias jo sūnus gimė 2023 m., kai aktoriui buvo 83-eji.

2024 m. Pacino išleido memuarus „Sonny Boy“, kuriuose pats pažvelgė į vaikystę, aktorystę, šlovę, pinigus, šeimą ir daugiau nei pusę amžiaus trunkančią karjerą.

Kaip skurdžiame Niujorko rajone užaugęs vaikinas tapo vienu garsiausių aktorių kino istorijoje? Kodėl studija nenorėjo jo „Krikštatėvyje“? Ar Tony Montana yra svarbiausias jo vaidmuo? Kiek „Oskarų“ turi Al Pacino ir kodėl jis niekada nevedė?

Šiame straipsnyje – visa Al Pacino gyvenimo ir karjeros istorija nuo Niujorko teatro iki Holivudo legendos statuso.

Redakcinė pastaba: straipsnyje biografiniai faktai atskiriami nuo kino interpretacijų. Privatūs santykiai aptariami tik tiek, kiek jie patikimai viešai dokumentuoti, o nepatvirtinti gandai apie sveikatą, santykius ar tariamą turto vertę nepateikiami kaip faktai.

Al Pacino: svarbiausi faktai

Kas yra Al Pacino?

Al Pacino – amerikiečių aktorius, kurio karjera apima teatrą, kiną ir televiziją.

Jo vardas dažniausiai siejamas su intensyviais, morališkai prieštaringais arba valdžios apsėstais personažais.

Tačiau toks apibūdinimas būtų per siauras.

Pacino vaidino:

• mafijos lyderius;
• policininkus;
• advokatus;
• banko plėšikus;
• aklą karininką;
• žurnalistus;
• sportininkų trenerius;
• Šekspyro personažus;
• televizijos prodiuserius;
• realius istorinius žmones.

Jis taip pat režisavo eksperimentinius ir teatro įkvėptus kino projektus.

Pacino karjerą išskiria ilgaamžiškumas. Didysis proveržis įvyko dar 1972 m., tačiau svarbius vaidmenis jis kūrė ir po daugiau nei 40 metų.

Kiek metų Al Pacino?

Alfredo James Pacino gimė 1940 m. balandžio 25 d.

2026 m. jam yra 86 metai.

Tai reiškia, kad „The Godfather“ premjeros metu 1972 m. Pacino buvo vos 31-erių.

„Scarface“ pasirodė, kai aktoriui buvo 43-eji.

„Scent of a Woman“, už kurį jis pagaliau pelnė „Oskarą“, kino teatrus pasiekė, kai Pacino buvo 52 metų.

„The Irishman“ jis nusifilmavo jau būdamas beveik aštuoniasdešimties.

Al Pacino vaikystė Niujorke

Pacino gimė Manhatane italų kilmės amerikiečių šeimoje.

Jo tėvai Rose ir Salvatore Pacino išsiskyrė, kai Al buvo mažas.

Po skyrybų jis su motina persikėlė gyventi pas jos tėvus į South Bronx.

Motinos šeima buvo kilusi iš Sicilijos.

Tai buvo darbininkų klasės aplinka, smarkiai besiskirianti nuo prabangos, su kuria aktorius vėliau buvo siejamas Holivude.

Vaikystėje draugai jį vadino „Sonny“.

Būtent šį vardą jis po daugelio dešimtmečių pasirinko savo autobiografijos pavadinimui – „Sonny Boy“.

Ar Al Pacino vaikystėje svajojo būti aktoriumi?

Kinas jį domino anksti.

Pacino yra pasakojęs, kad vaikystėje eidavo į filmus, o grįžęs namo atkurdavo matytas scenas.

Jam patiko ne vien žiūrėti aktorius.

Jis bandė suprasti, kaip žmogus ekrane sukuria kitą asmenybę.

Paauglystėje Pacino įstojo į Niujorko High School of Performing Arts, tačiau mokslai nesusiklostė.

Jis paliko mokyklą.

Tai sukėlė konfliktų šeimoje, o Pacino teko pačiam užsidirbti pragyvenimui.

Kokius darbus Al Pacino dirbo prieš išgarsėdamas?

Prieš aktorystei tampant stabilia profesija Pacino dirbo įvairius mažai apmokamus darbus.

Biografiniuose šaltiniuose minimos tokios veiklos kaip:

• paštininko darbas;
• pasiuntinio darbas;
• pagalbiniai darbai restoranuose;
• sargavimo ir kiti laikini darbai.

Jo finansinė padėtis ilgą laiką buvo nestabili.

Jaunas aktorius daugiausia investavo laiką į vaidybos mokymąsi, nors tai negarantavo atlyginimo.

HB Studio ir Herbert Berghof

Vienas svarbiausių ankstyvųjų žingsnių buvo mokslai garsioje Niujorko HB Studio.

Pacino ten mokėsi pas aktorystės pedagogą Charlie Laughton ir kitus mokytojus.

Teatras tapo ne papildoma veikla, o jo gyvenimo centru.

Tuo metu Pacino dar nebuvo kino aktorius.

Jis daug metų kūrė savo profesinius pagrindus:

• balsą;
• kūno kontrolę;
• scenos pojūtį;
• personažo analizę;
• gebėjimą reaguoti į partnerį;
• emocinės atminties ir vaizduotės naudojimą.

Actors Studio ir Lee Strasberg

Vėliau Pacino buvo priimtas į legendinį „Actors Studio“.

Ten jis dirbo su Lee Strasberg – vienu garsiausių XX amžiaus amerikiečių aktorystės pedagogų.

„Actors Studio“ aplinka dažnai siejama su vadinamąja metodine aktoryste.

Tačiau „method acting“ terminas šiandien vartojamas taip plačiai, kad neretai tampa klaidinantis.

Pacino mokymosi esmė nebuvo „visą laiką apsimesti personažu“.

Daug svarbiau buvo:

• ieškoti realios emocinės reakcijos;
• suprasti personažo tikslus;
• tikėti aplinkybėmis;
• reakciją kurti iš situacijos, o ne vien iš išorinės vaidybos.

Teatras buvo pirmoji tikroji Pacino karjera

Prieš kino šlovę Pacino jau buvo rimtai vertinamas Niujorko teatro pasaulyje.

1969 m. jis pelnė „Tony“ apdovanojimą už vaidmenį spektaklyje „Does a Tiger Wear a Necktie?“.

Tai įvyko dar prieš Michael Corleone.

1977 m. jis laimėjo antrą „Tony“ už „The Basic Training of Pavlo Hummel“.

Šis teatro pagrindas paaiškina daug jo vėlesnės vaidybos savybių.

Pacino nebijo:

• ilgų monologų;
• tylos;
• staigių emocinių pokyčių;
• stipraus balso naudojimo;
• fiziškai ekspresyvios vaidybos.

Pirmieji Al Pacino filmai

Pirmasis trumpas jo pasirodymas kine buvo 1969 m. filme „Me, Natalie“.

Tačiau pirmasis svarbus pagrindinis vaidmuo atėjo 1971 m. filme „The Panic in Needle Park“.

Pacino vaidino Bobby – nuo heroino priklausomą vyrą Niujorke.

Filmas nebuvo didžiulis komercinis hitas, tačiau jo intensyvi vaidyba atkreipė svarbių kino kūrėjų dėmesį.

Vienas jų buvo Francis Ford Coppola.

Kaip Al Pacino gavo Michael Corleone vaidmenį?

1972 m. „The Godfather“ buvo kuriamas pagal Mario Puzo romaną.

Michael Corleone yra vienas svarbiausių visos istorijos personažų.

Filmo pradžioje jis:

• nėra šeimos nusikalstamo verslo dalis;
• yra karo veteranas;
• atrodo labiausiai nutolęs nuo savo tėvo Vito Corleone pasaulio;
• nori savarankiško gyvenimo.

Filmo pabaigoje Michael jau yra naujasis Corleone šeimos vadovas.

Režisierius Francis Ford Coppola Michael vaidmeniui norėjo Al Pacino.

Tačiau studijos vadovybė ne iš karto sutiko.

Pacino tuo metu:

• nebuvo didelė kino žvaigždė;
• buvo palyginti žemas tradicinio Holivudo pagrindinio aktoriaus standartais;
• neturėjo didelio komercinio filmo;
• vaidino santūriai, o ne demonstratyviai.

Coppola vis tiek atkakliai siekė būtent jo.

Restorano scena pakeitė viską

Vienas svarbiausių Michael Corleone lūžių vyksta restorane.

Michael turi susitikti su Sollozzo ir policijos kapitonu McCluskey.

Iki šio momento žiūrovas dar gali tikėti, kad Michael liks už šeimos nusikalstamo pasaulio ribų.

Tačiau restorane jis priima sprendimą.

Michael nueina į tualetą, pasiima paslėptą ginklą, grįžta prie stalo ir nušauna abu vyrus.

Scenoje Pacino didžiąją emocijos dalį kuria ne šaukimu.

Ją kuria:

• veido įtampa;
• tyla;
• žvilgsniu;
• kvėpavimu;
• akimirka prieš veiksmą.

Šis santūrus stilius tapo viena priežasčių, kodėl Michael Corleone laikomas vienu svarbiausių Pacino vaidmenų.

Al Pacino atsisakė dalyvauti „Oskarų“ ceremonijoje

Už pirmąjį „The Godfather“ Pacino buvo nominuotas geriausio antrojo plano aktoriaus kategorijoje.

Jis ceremonijoje nedalyvavo.

Vėliau Pacino aiškino, kad jautėsi turėjęs pakankamai didelį vaidmenį, kad galėtų būti vertinamas pagrindinio aktoriaus kategorijoje.

Marlon Brando buvo nominuotas ir laimėjo geriausio aktoriaus „Oskarą“ už Vito Corleone.

Šis epizodas tapo ankstyvu Pacino sudėtingo santykio su Holivudo apdovanojimų sistema pavyzdžiu.

„Serpico“: įrodymas, kad jis nėra vien Michael Corleone

1973 m. Pacino suvaidino realų Niujorko policijos pareigūną Frank Serpico.

Serpico priešinosi korupcijai policijos sistemoje ir dėl savo pozicijos tapo nepatogus kolegoms bei vadovybei.

Vaidmuo smarkiai skyrėsi nuo Michael Corleone.

Michael:

• kontroliuojamas;
• šaltas;
• strategiškas;
• vis labiau uždaras.

Serpico:

• emocingas;
• idealistinis;
• impulsyvus;
• vis labiau nusivylęs sistema.

Pacino už šį vaidmenį vėl buvo nominuotas „Oskarui“.

„The Godfather Part II“ – dar tamsesnis Michael Corleone

1974 m. „The Godfather Part II“ parodė Michael Corleone jau kaip visiškai susiformavusį mafijos lyderį.

Jeigu pirmojo filmo istorija yra jo transformacija, antrojo – transformacijos kaina.

Michael turi daugiau:

• pinigų;
• galios;
• politinių ryšių;
• įtakos.

Tačiau turi mažiau:

• pasitikėjimo;
• šeimos artumo;
• žmogiško ryšio;
• ramybės.

Pacino už šį vaidmenį buvo nominuotas geriausio aktoriaus „Oskarui“.

„Dog Day Afternoon“: vienas gyviausių jo vaidmenų

1975 m. Sidney Lumet režisuotame „Dog Day Afternoon“ Pacino vaidino Sonny Wortzik.

Filmas paremtas realaus Niujorko banko apiplėšimo įvykiais.

Apiplėšimas nuo pat pradžių pradeda byrėti.

Sonny tampa:

• plėšiku;
• įkaitų pagrobėju;
• žiniasklaidos reginiu;
• netikėtu minios herojumi;
• žmogumi, kuris nebekontroliuoja situacijos.

Pacino vaidyba čia beveik priešinga Michael Corleone santūrumui.

Jis:

• prakaituoja;
• šaukia;
• vaikšto pirmyn ir atgal;
• improvizuoja;
• derasi;
• panikuoja.

Vaidmuo pelnė dar vieną „Oskaro“ nominaciją.

Ketveri metai – keturios „Oskaro“ nominacijos

Pacino 1970-ųjų pradžios karjeros tempas buvo išskirtinis.

Per vos keturis kino sezonus jis iš mažai žinomo teatro aktoriaus tapo keturis kartus iš eilės nominuota kino žvaigžde.

„…And Justice for All“ ir garsusis teismo protrūkis

1979 m. Pacino suvaidino advokatą Arthur Kirkland filme „…And Justice for All“.

Filmas kritikuoja teisinę sistemą ir moralinį kompromisą.

Finalinė teismo scena tapo vienu garsiausių Pacino emocinio vaidybos stiliaus pavyzdžių.

Už vaidmenį jis gavo dar vieną „Oskaro“ nominaciją.

1980-ieji: Al Pacino karjera pradeda strigti

Po beveik nepriekaištingos 1970-ųjų serijos 1980-ieji tapo gerokai sudėtingesni.

Pacino dalyvavo projektuose, kurie nesulaukė tokio pat kritikų ir žiūrovų pripažinimo.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – 1985 m. istorinis filmas „Revolution“.

Filmas buvo brangus ir komerciškai nesėkmingas.

Pacino po jo keliems metams beveik pasitraukė iš kino ir daugiau dėmesio skyrė teatrui.

Tačiau būtent tame pačiame dešimtmetyje gimė personažas, kurio popkultūrinis gyvenimas vėliau taps milžiniškas.

„Scarface“ ir Tony Montana

1983 m. Brian De Palma režisuotas „Scarface“ tapo vienu garsiausių Pacino filmų.

Scenarijų parašė Oliver Stone.

Pacino vaidina kubietį imigrantą Tony Montana, kuris Majamyje per narkotikų prekybą kyla nusikalstamo pasaulio hierarchijoje.

Personažas yra beveik visiška Michael Corleone priešingybė.

Ar „Scarface“ iš karto buvo laikomas šedevru?

Ne.

1983 m. filmas sulaukė labai prieštaringų reakcijų.

Kritikams kliuvo:

• itin daug smurto;
• vulgari kalba;
• ilga trukmė;
• perdėtas Pacino vaidybos stilius;
• niūrus narkotikų pasaulio vaizdavimas.

Tačiau bėgant metams „Scarface“ kultūrinis statusas smarkiai išaugo.

Ypač stiprią įtaką jis padarė:

• hiphopo kultūrai;
• muzikos vaizdo klipams;
• mados ir prabangos simbolikai;
• vaizdo žaidimams;
• popkultūros citatoms.

Tony Montana daugeliui tapo ambicijos ir galios simboliu, nors pats filmo siužetas yra ne sėkmės instrukcija, o žmogaus savidestrukcijos istorija.

Tam skirsime atskirą OptiBuzz analizę, kad ši biografija nesidubliuotų su būsimu straipsniu apie Tony Montana fenomeną.

„Sea of Love“ – sėkmingas sugrįžimas

1989 m. „Sea of Love“ tapo svarbiu Pacino sugrįžimu į kiną.

Jis vaidino Niujorko detektyvą Frank Keller, tiriantį neįprastą žmogžudysčių seriją.

Filmas buvo komerciškai sėkmingesnis už dalį ankstesnių jo projektų ir parodė, kad Pacino vis dar gali būti pagrindinė kino žvaigždė.

Trečiasis „Krikštatėvis“

1990 m. Pacino dar kartą grįžo prie Michael Corleone filme „The Godfather Part III“.

Šį kartą Michael yra gerokai vyresnis ir bando padaryti šeimos verslą teisėtą.

Tačiau praeities sprendimai jo nepaleidžia.

Trečioji dalis vertinama daug prieštaringiau nei pirmieji du filmai, tačiau Pacino personažo istorijai ji suteikia galutinį etapą:

žmogus gavo galią, dėl kurios paaukojo šeimą, o senatvėje supranta, kad tos galios nepakanka praradimams atšaukti.

„Dick Tracy“ ir dar viena „Oskaro“ nominacija

1990 m. Pacino taip pat pasirodė Warren Beatty filme „Dick Tracy“.

Jis vaidino spalvingą gangsterį Big Boy Caprice.

Šis vaidmuo labai teatrališkas ir sąmoningai perdėtas.

Už jį Pacino buvo nominuotas geriausio antrojo plano aktoriaus „Oskarui“.

1992-ieji: dvi „Oskaro“ nominacijos vienais metais

Vienas įspūdingiausių Pacino karjeros momentų atėjo už du labai skirtingus filmus.

„Glengarry Glen Ross“

Pacino vaidino nekilnojamojo turto pardavėją Ricky Roma.

Filmas paremtas David Mamet pjese ir beveik visas remiasi dialogu, psichologiniu spaudimu bei konkurencija tarp pardavėjų.

Pacino buvo nominuotas geriausio antrojo plano aktoriaus kategorijoje.

„Scent of a Woman“

Tais pačiais metais jis suvaidino aklą, į pensiją išėjusį pulkininką leitenantą Frank Slade.

Šis vaidmuo pagaliau atnešė ilgai lauktą geriausio aktoriaus „Oskarą“.

Kiek „Oskarų“ turi Al Pacino?

Al Pacino laimėjo vieną „Oskarą“.

Tačiau jis buvo nominuotas devynis kartus.

Kodėl „Scent of a Woman“ tapo jo „Oskaro“ filmu?

Frank Slade yra vaidmuo, leidžiantis Pacino panaudoti beveik visą jo aktorinį arsenalą.

Personažas yra:

• juokingas;
• agresyvus;
• charizmatiškas;
• pažeidžiamas;
• depresyvus;
• išdidus.

Filme yra kelios scenos, tapusios popkultūros dalimi:

• tango scena;
• važiavimas Ferrari;
• mokyklos posėdžio monologas;
• Frank Slade ir Charlie pokalbiai apie gyvenimo pasirinkimus.

Pacino iki tol buvo tiek kartų nominuotas, kad jo pergalė buvo vertinama ir kaip konkretaus vaidmens, ir kaip ilgos karjeros pripažinimas.

„Carlito’s Way“ – Tony Montana priešingybė

1993 m. Pacino vėl dirbo su „Scarface“ režisieriumi Brian De Palma.

Tačiau „Carlito’s Way“ yra beveik ideologinė „Scarface“ priešingybė.

Tony Montana nori vis daugiau galios.

Carlito Brigante nori išeiti iš nusikalstamo gyvenimo.

Tony mano, kad gali įveikti sistemą.

Carlito supranta, kad sistema jį nuolat traukia atgal.

Dėl to „Carlito’s Way“ yra svarbus Pacino gangsterių filmografijos papildymas.

„Heat“: Al Pacino ir Robert De Niro pagaliau vienoje scenoje

1995 m. Michael Mann filmas „Heat“ sukūrė vieną laukiamiausių kino susitikimų.

Al Pacino vaidino Los Andželo policijos detektyvą Vincent Hanna.

Robert De Niro – profesionalų plėšiką Neil McCauley.

Abu aktoriai jau buvo vaidinę „The Godfather Part II“, tačiau jų personažai priklausė skirtingiems laikotarpiams ir kartu ekrane nepasirodė.

„Heat“ pagaliau leido Pacino ir De Niro tiesiogiai vaidinti vienas prieš kitą.

Garsiausia jų scena vyksta kavinėje.

Ji nėra veiksmo scena.

Du žmonės tiesiog kalbasi.

Tačiau abu supranta, kad:

• gerbia vienas kitą;
• yra labai panašūs;
• atsisakyti savo gyvenimo būdo negali;
• jeigu reikės, vienas nužudys kitą.

Ši scena dažnai minima kaip vienas geriausių dialoginių dviejų kino žvaigždžių susitikimų.

Pacino ir De Niro: kodėl jie taip dažnai lyginami?

Abu aktoriai:

• yra italų kilmės amerikiečiai;
• iškilo 1970-aisiais;
• susiję su Niujorko aktorystės tradicija;
• vaidino gangsterių filmuose;
• dirbo su svarbiausiais „New Hollywood“ režisieriais;
• turėjo labai ilgas karjeras.

Tačiau jų stiliai skirtingi.

De Niro dažnai vertinamas dėl vidinės transformacijos ir minimalaus išorinio efekto.

Pacino gali būti ir itin tylus, ir visiškai teatrališkas.

Jo karjera nuolat juda tarp šių dviejų polių.

„Donnie Brasco“

1997 m. filme „Donnie Brasco“ Pacino vaidino Benjamin „Lefty“ Ruggiero – senstantį žemesnio rango mafijos narį.

Johnny Depp vaidino slaptą FTB agentą Joseph Pistone, įsiskverbusį į nusikalstamą organizaciją Donnie Brasco vardu.

Lefty labai skiriasi nuo Michael Corleone.

Jis nėra galingas bosas.

Jis yra:

• pavargęs;
• finansiškai nestabilus;
• nepakankamai vertinamas;
• vienas iš daugelio organizacijos darbuotojų.

Pacino čia gangsterį parodo ne kaip valdžios simbolį, o kaip žmogų, kuris dešimtmečius tarnavo sistemai ir beveik nieko negavo mainais.

„The Devil’s Advocate“

1997 m. Pacino pasirodė kartu su Keanu Reeves filme „The Devil’s Advocate“.

Pacino vaidinamas John Milton yra charizmatiškas Niujorko advokatų kontoros vadovas, kurio tikroji tapatybė palaipsniui atskleidžiama.

Filmas leidžia Pacino sąmoningai naudoti maksimalistinį, teatrališką stilių.

Apie jo partnerį šiame filme skaitykite išsamiame OptiBuzz straipsnyje apie Keanu Reeves gyvenimą, karjerą ir asmenines tragedijas.

„The Insider“

1999 m. Pacino vėl dirbo su Michael Mann filme „The Insider“.

Jis vaidino televizijos prodiuserį Lowell Bergman.

Filmas paremtas tabako industrijos informatoriaus Jeffrey Wigand istorija.

Pacino vaidmuo mažiau flamboyant nei kai kuriuose kituose 1990-ųjų filmuose.

Čia jo energija nukreipta į:

• žurnalistinį atkaklumą;
• institucinį konfliktą;
• pasitikėjimo klausimą;
• moralinę atsakomybę.

„Any Given Sunday“ ir garsusis trenerio monologas

1999 m. Oliver Stone filme „Any Given Sunday“ Pacino suvaidino amerikietiško futbolo trenerį Tony D’Amato.

Filmo rūbinės kalba tapo viena dažniausiai internete dalijamų Pacino scenų.

Ji išpopuliarėjo ne tik kino kontekste.

Monologas dažnai naudojamas:

• sporto motyvaciniuose vaizdo įrašuose;
• verslo prezentacijose;
• komandų renginiuose;
• socialinių tinklų montažuose.

Tai geras pavyzdys, kaip Pacino dialogų pristatymo stilius gali suteikti scenai gyvenimą už paties filmo ribų.

„Insomnia“ ir Christopher Nolan

2002 m. Pacino suvaidino detektyvą Will Dormer Christopher Nolan režisuotame „Insomnia“.

Jo personažas atvyksta tirti žmogžudystės Aliaskoje, kur vasarą beveik nuolat šviesu.

Miego trūkumas ir kaltė palaipsniui ardo jo psichologinę būklę.

Robin Williams filme vaidina priešingą, gerokai tamsesnį vaidmenį nei daugelyje savo komedijų.

„Insomnia“ įdomus tuo, kad Pacino energija čia sąmoningai slopinama.

Personažas turi atrodyti fiziškai ir morališkai išsekęs.

Al Pacino televizijoje

Nors Pacino pirmiausia siejamas su kinu, keli svarbiausi vėlesnės karjeros vaidmenys buvo televizijoje.

„Angels in America“

2003 m. HBO miniseriale jis suvaidino teisininką Roy Cohn.

Už vaidmenį Pacino pelnė „Emmy“.

„You Don’t Know Jack“

2010 m. HBO filme Pacino suvaidino Jack Kevorkian.

Už šį vaidmenį jis laimėjo dar vieną pagrindinį „Emmy“.

„Phil Spector“

2013 m. jis suvaidino garsų muzikos prodiuserį HBO filme.

„Paterno“

2018 m. Pacino įkūnijo amerikietiško futbolo trenerį Joe Paterno.

„Hunters“

Amazon seriale Pacino vaidino Meyer Offerman ir pasirodė jaunesnės streaming platformų auditorijos akiratyje.

Kas yra aktorystės „Triple Crown“?

Šiuo terminu paprastai apibūdinamas aktorius, laimėjęs tris svarbiausius JAV vaidybos apdovanojimus:

• „Academy Award“ už kiną;
• „Emmy“ už televiziją;
• „Tony“ už teatrą.

Pacino priklauso palyginti nedidelei aktorių grupei, pasiekusiai visus tris.

Tai ypač gerai atspindi jo karjerą, nes teatras nebuvo vien jaunystės etapas.

Jis prie scenos sugrįždavo net būdamas pasauline kino žvaigžde.

„Looking for Richard“ – Pacino kaip režisierius

1996 m. Pacino režisavo „Looking for Richard“.

Tai nėra tradicinė William Shakespeare „Richard III“ ekranizacija.

Filmas jungia:

• repeticijas;
• scenas iš pjesės;
• interviu;
• diskusijas apie Shakespeare;
• Pacino bandymą paaiškinti, kodėl kelių šimtmečių senumo tekstas vis dar aktualus.

Projektas labai gerai parodo kitą Pacino pusę.

Už gangsterių ir kriminalinių filmų įvaizdžio visada išliko teatro aktorius, stipriai besidomintis klasikiniu tekstu.

Kiti Al Pacino režisuoti projektai

Pacino taip pat režisavo ar kūrybiškai vedė:

• „Chinese Coffee“;
• „Wilde Salomé“;
• „Salomé“.

Šie filmai nėra tokie komerciškai žinomi kaip „Scarface“ ar „Heat“.

Tačiau jie svarbūs norint suprasti, kad Pacino meninis interesas nėra vien Holivudo studijinis kinas.

„The Irishman“ – susitikimas su Scorsese

Keista, tačiau Pacino su Martin Scorsese pirmą kartą pilnametražiame filme dirbo tik 2019 m.

„The Irishman“ Pacino suvaidino profsąjungų lyderį Jimmy Hoffa.

Filme taip pat vaidino:

• Robert De Niro;
• Joe Pesci;
• Harvey Keitel.

Pacino Hoffa yra energingas, emocionalus ir stipriai įsitikinęs savo autoritetu.

Už vaidmenį aktorius gavo devintąją „Oskaro“ nominaciją.

„Once Upon a Time in Hollywood“

Tais pačiais 2019 m. Pacino pasirodė Quentin Tarantino filme „Once Upon a Time in Hollywood“.

Jo vaidmuo palyginti nedidelis – agentas Marvin Schwarz.

Tačiau filmas suteikė Pacino galimybę pirmą kartą dirbti su Tarantino ir pasirodyti šalia Leonardo DiCaprio bei Brad Pitt.

„House of Gucci“

2021 m. Ridley Scott filme „House of Gucci“ Pacino vaidino Aldo Gucci.

Filme taip pat pasirodė:

• Lady Gaga;
• Adam Driver;
• Jared Leto;
• Jeremy Irons.

Pacino čia vėl naudojo ekspresyvesnį vaidybos stilių, tinkantį dramatiškai Gucci šeimos istorijos interpretacijai.

Garsiausi Al Pacino filmai

Ar Al Pacino vaidina vienodai visuose filmuose?

Internete Pacino dažnai parodijuojamas kaip aktorius, kuris nuolat šaukia.

Tam yra aiški priežastis.

Tokie filmai kaip:

• „Scarface“;
• „Scent of a Woman“;
• „Heat“;
• „The Devil’s Advocate“;
• „Any Given Sunday“

turi labai garsias jo emocinių protrūkių scenas.

Tačiau tai nėra visa jo vaidyba.

Ankstyvas Michael Corleone yra beveik priešingas.

„Donnie Brasco“ Lefty dažnai veikia per nuovargį ir nusivylimą.

„The Insider“ Pacino vaidmuo gerokai santūresnis.

„The Irishman“ Hoffa yra garsus ir energingas, tačiau pats stilius atitinka personažo ego ir viešą vaidmenį.

Todėl tikslingiau klausti ne:

„Ar Pacino per daug vaidina?“

o:

„Ar konkretaus filmo personažui toks intensyvumas tinka?“

Michael Corleone ar Tony Montana – kuris svarbesnis?

Popkultūroje Tony Montana gali būti labiau atpažįstamas pagal plakatus, memus, muzikos citatas ir prabangos estetiką.

Tačiau Pacino aktorystės istorijoje Michael Corleone greičiausiai yra reikšmingesnis.

Priežastys:

• vaidmuo sukūrė jo tarptautinę karjerą;
• Michael istorija apima tris filmus;
• personažas keičiasi per kelis dešimtmečius;
• pirmieji du „Godfather“ filmai laikomi svarbiais Amerikos kino darbais;
• vaidmuo parodė Pacino gebėjimą kurti įtampą minimaliais gestais.

Tony Montana yra fenomenalus personažas.

Michael Corleone – aktoriaus karjeros pamatas.

Al Pacino ir Shakespeare

Pacino meilė Shakespeare kūrybai kartais nustebina žiūrovus, pažįstančius jį tik iš gangsterių filmų.

Tačiau jo teatrinė karjera ilgai buvo glaudžiai susijusi su klasikine dramaturgija.

Jis vaidino:

• Richard III;
• Shylock;
• Herodą „Salomé“ projektuose;
• kitus klasikinius scenos personažus.

„Looking for Richard“ iš esmės yra Pacino meilės laiškas Shakespeare tekstui ir bandymas padaryti jį prieinamesnį šiuolaikinei auditorijai.

Ar Al Pacino yra „Method“ aktorius?

Taip, jo mokymosi istorija glaudžiai susijusi su „Actors Studio“ ir Lee Strasberg tradicija.

Tačiau šiuolaikinėje popkultūroje „method acting“ dažnai klaidingai reiškia ekstremalų elgesį filmavimo aikštelėje.

Pacino atveju svarbesnės buvo:

• emocinės aplinkybės;
• personažo poreikiai;
• koncentracija;
• vidinė reakcija;
• repeticija;
• teatrinė disciplina.

Jis taip pat gali sąmoningai naudoti išorinę, teatrališką vaidybą, kai personažas to reikalauja.

Ar Al Pacino kada nors buvo vedęs?

Ne.

Nors per gyvenimą Pacino turėjo ilgalaikių ir viešai žinomų santykių, oficialiai jis niekada nebuvo susituokęs.

Tai dažnai stebina, nes jo romantinis gyvenimas per dešimtmečius buvo siejamas su keliomis žinomomis moterimis.

Tarp viešai dokumentuotų santykių – aktorės:

• Diane Keaton;
• Beverly D’Angelo;
• Lucila Polak;
• ir kitos partnerės.

Tačiau Pacino asmeninę šeimos istoriją geriau apibrėžia tėvystė nei santuoka.

Al Pacino ir Diane Keaton

Diane Keaton vaidino Kay Adams – Michael Corleone partnerę ir vėliau žmoną „Godfather“ filmuose.

Pacino ir Keaton santykiai egzistavo ir už filmavimo aikštelės ribų.

Jie periodiškai buvo pora per ilgą „Godfather“ filmų kūrimo laikotarpį.

Santykiai galutinai nutrūko po trečiosios „Godfather“ dalies laikotarpio.

Keaton vėliau apie Pacino kalbėjo šiltai, nors pora šeimos nesukūrė.

Kiek vaikų turi Al Pacino?

Al Pacino turi keturis vaikus.

Al Pacino tapo tėvu būdamas 83 metų

2023 m. gimė jo sūnus Roman.

Tuo metu Pacino buvo 83 metų.

Ši žinia sulaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio dėl aktoriaus amžiaus.

Tačiau šią šeimos istorijos dalį verta pateikti be sensacingų sveikatos ar asmeninio gyvenimo spekuliacijų.

Patikimas faktas paprastas: Roman yra ketvirtasis Pacino vaikas ir jauniausias jo sūnus.

Ar Al Pacino yra turtingas?

Per daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią karjerą Pacino uždirbo dideles sumas iš:

• kino vaidmenų;
• teatro;
• televizijos;
• prodiusavimo;
• režisūros;
• autorinių projektų;
• knygų.

Tačiau tikslus jo dabartinis grynasis turtas nėra viešai audituojamas.

Internete galima rasti konkrečius „Al Pacino net worth“ skaičius, tačiau jie dažniausiai yra trečiųjų šalių vertinimai.

Norint tiksliai nustatyti asmeninį turtą reikėtų žinoti:

• visas sutartis;
• nekilnojamojo turto vertę;
• investicijas;
• mokesčius;
• skolas;
• kino projektų užpakalinės dalies honorarus;
• kitus neviešus finansinius įsipareigojimus.

Todėl šiame straipsnyje nepateikiamas spėjamas „tikslus 2026 m. turtas“ kaip faktas.

Ar Pacino visada gerai valdė pinigus?

Ne.

Savo 2024 m. memuaruose „Sonny Boy“ Pacino atvirai kalba ir apie finansinius sunkumus bei momentus, kai didžiulės kino pajamos nereiškė, kad jo finansai buvo tinkamai kontroliuojami.

Ši istorija yra naudinga platesniame garsenybių finansų kontekste.

Milijoninės pajamos nėra tas pats, kas milijoninis likutis banko sąskaitoje.

Iš pajamų gali būti mokama:

• agentams;
• vadybininkams;
• teisininkams;
• mokesčiams;
• darbuotojams;
• nekilnojamojo turto išlaikymui;
• šeimos išlaidoms;
• kitoms finansinėms prievolėms.

„Sonny Boy“ – Al Pacino autobiografija

2024 m. išleisti Pacino memuarai pavadinti „Sonny Boy“.

Pavadinimas susijęs su jo vaikystės pravarde.

Knygoje Pacino pats pasakoja apie:

• vaikystę South Bronx;
• motiną ir senelius;
• teatrą;
• Actors Studio;
• „The Godfather“;
• šlovės pradžią;
• santykius;
• tėvystę;
• finansus;
• senėjimą;
• kino industrijos pokyčius.

Memuarai vertingi tuo, kad leidžia kai kurias dešimtmečius kartotas Holivudo istorijas palyginti su paties Pacino prisiminimais.

Kodėl Al Pacino karjera išliko tokia ilga?

Vien talento nepakanka paaiškinti daugiau nei penkiasdešimties metų karjerą.

Galima išskirti kelis veiksnius.

Teatro pagrindas

Pacino profesinė tapatybė niekada nebuvo visiškai priklausoma nuo kino žvaigždės statuso.

Skirtingas intensyvumas

Jis gali vaidinti santūriai arba labai ekspresyviai.

Amžiui tinkami vaidmenys

Pacino nebandė visą gyvenimą vaidinti to paties tipo jauno herojaus.

Jo personažai sensta kartu su juo.

Darbas su stipriais režisieriais

Per karjerą jis bendradarbiavo su:

• Francis Ford Coppola;
• Sidney Lumet;
• Brian De Palma;
• Michael Mann;
• Oliver Stone;
• Christopher Nolan;
• Martin Scorsese;
• Ridley Scott;
• Quentin Tarantino.

Noras grįžti į teatrą

Net kai kino karjera sulėtėdavo, Pacino turėjo kitą kūrybinę erdvę.

Didžiausi Al Pacino karjeros pakilimai ir nuosmukiai

Kas geriau parodo Al Pacino talentą – tylūs ar garsūs vaidmenys?

Geriausia jo filmografija rodo, kad abu.

Michael Corleone demonstruoja, kiek daug aktorius gali pasakyti beveik nejudėdamas.

Tony Montana demonstruoja priešingą gebėjimą – užpildyti visą sceną energija.

Frank Slade iš „Scent of a Woman“ jungia teatrališkumą su pažeidžiamumu.

Lefty iš „Donnie Brasco“ parodo nuovargį.

Jimmy Hoffa iš „The Irishman“ – ego ir viešą charizmą.

Geras aktorius nėra tas, kuris visada vaidina tyliai.

Geras aktorius pasirenka intensyvumą, tinkantį konkrečiam žmogui ir konkrečiai scenai.

Ar Al Pacino yra geriausias visų laikų aktorius?

Objektyvaus atsakymo nėra.

Kino istorijos vertinimas priklauso nuo kriterijų.

Tačiau Pacino argumentai yra stiprūs:

• daugiau nei pusę amžiaus trunkanti karjera;
• devynios „Oskaro“ nominacijos;
• vaidybos Triple Crown;
• Michael Corleone;
• Tony Montana;
• Serpico;
• Sonny Wortzik;
• Frank Slade;
• Vincent Hanna;
• Lefty Ruggiero;
• Jimmy Hoffa;
• ilga teatro karjera.

Jis taip pat turėjo pakankamai nesėkmių, kad karjera nebūtų idealizuojama.

Tai svarbu.

Ilga aktoriaus karjera nėra vien hitų sąrašas. Ji apima filmus, kurie nepasiteisino, vaidmenis, kuriuos kritikai atmetė, ir laikotarpius, kai auditorijos dėmesys sumažėjo.

Al Pacino ir kino žvaigždžių senėjimas

Vienas įdomiausių Pacino karjeros aspektų – jo gebėjimas išlikti reikalingam senstant.

Daugelis Holivudo aktorių jaunystėje parduodami pirmiausia dėl:

• išvaizdos;
• romantinio herojaus statuso;
• fizinio veiksmo.

Pacino pagrindinis aktyvas buvo kitoks – balsas, psichologinis intensyvumas ir charakterio kūrimas.

Todėl su amžiumi jis galėjo pereiti į:

• mentorių;
• vadovų;
• politinių figūrų;
• senstančių gangsterių;
• istorinių asmenybių

vaidmenis.

Apie kitą aktorių, kurio karjera taip pat nuolat keitėsi su amžiumi ir kino industrija, skaitykite Keanu Reeves gyvenimo bei karjeros istorijoje.

Kodėl Michael Corleone transformacija tokia įtikinama?

Pacino nepadaro Michael visiškai kitu žmogumi per vieną sceną.

Pokytis vyksta etapais.

1. Michael grįžta iš karo ir laiko save atskiru nuo šeimos.
2. Jo tėvas užpuolamas.
3. Michael pirmą kartą aktyviai gina šeimą.
4. Jis nužudo Sollozzo ir McCluskey.
5. Priverstas bėgti į Siciliją.
6. Patiria asmeninę netektį.
7. Grįžta į Ameriką.
8. Perima šeimos kontrolę.
9. Pradeda šalinti priešus.
10. Galiausiai pradeda naikinti ir savo artimiausius santykius.

Kiekviename etape Pacino tampa šiek tiek uždaresnis.

Dėl to žiūrovas suvokia transformaciją ne kaip scenaristo staigmeną, o kaip moralinį slydimą.

Kodėl Tony Montana taip skiriasi?

Tony transformacija vyksta priešinga kryptimi.

Jis pradeda turėdamas labai mažai.

Kuo daugiau gauna, tuo daugiau išorėje demonstruoja.

Auga:

• namas;
• automobiliai;
• apsauga;
• kokaino kiekis;
• ego;
• paranoja.

Todėl Pacino taip pat tampa garsesnis ir fiziškai agresyvesnis.

Michael galia jį „užšaldo“.

Tony galia jį „susprogdina“.

Šis skirtumas yra viena geriausių priežasčių nelaikyti abiejų vaidmenų tiesiog dviem panašiais gangsteriais.

15 įdomių faktų apie Al Pacino

1. Jo pilnas vardas – Alfredo James Pacino.
2. Vaikystėje draugai jį vadino „Sonny“.
3. Jis paliko mokyklą dar paauglystėje.
4. Prieš išgarsėdamas dirbo įvairius mažai apmokamus darbus.
5. Teatro apdovanojimą pelnė dar prieš tapdamas kino žvaigžde.
6. Francis Ford Coppola atkakliai norėjo jo Michael Corleone vaidmeniui.
7. Už pirmąjį „Godfather“ jis gavo pirmą „Oskaro“ nominaciją.
8. Per ketverius metus iš eilės buvo nominuotas už „The Godfather“, „Serpico“, „The Godfather Part II“ ir „Dog Day Afternoon“.
9. „Scarface“ 1983 m. iš pradžių sulaukė prieštaringų kritikų reakcijų.
10. Po „Revolution“ nesėkmės Pacino kuriam laikui beveik pasitraukė iš kino.
11. „Oskarą“ laimėjo tik aštuntą kartą būdamas nominuotas – už „Scent of a Woman“.
12. 1992 m. jis buvo nominuotas dviem „Oskarams“ už du skirtingus filmus.
13. Jis niekada nebuvo vedęs.
14. Pacino turi keturis vaikus.
15. 2024 m. išleido memuarus „Sonny Boy“.

Apibendrinimas

Al Pacino gyvenimo istorija prasidėjo toli nuo raudonojo Holivudo kilimo.

Jis augo Niujorko darbininkų klasės aplinkoje, vaikystėje patyrė tėvų skyrybas, paliko mokyklą ir ilgą laiką gyveno finansiškai nestabiliai.

Aktorystė tapo jo pagrindiniu tikslu.

HB Studio ir „Actors Studio“ suteikė profesinius pagrindus, o teatras – pirmą tikrą pripažinimą.

1969 m. Pacino jau buvo „Tony“ laimėtojas, nors didžioji kino auditorija dar nežinojo jo vardo.

1971 m. „The Panic in Needle Park“ atkreipė Francis Ford Coppola dėmesį.

Po metų Michael Corleone pakeitė viską.

„The Godfather“ pavertė Pacino kino žvaigžde, tačiau jis neleido vienam vaidmeniui apibrėžti visos karjeros.

„Serpico“ parodė idealistą, kovojantį su korupcija.

„Dog Day Afternoon“ – desperatišką ir chaotišką žmogų, prarandantį kontrolę.

„The Godfather Part II“ – žmogų, kurio galia pamažu sunaikina šeimą.

„Scarface“ sukūrė visiškai kitą gangsterio archetipą. Tony Montana tapo garsus dėl ambicijos, vulgarumo ir demonstratyvios prabangos, nors pats filmas rodo jo žlugimą, o ne sėkmę.

1980-ieji parodė, kad net Al Pacino nėra apsaugotas nuo nesėkmių.

„Revolution“ tapo skaudžiu komerciniu nusivylimu, po kurio aktorius kuriam laikui grįžo prie teatro.

Tačiau „Sea of Love“ atgaivino kino karjerą.

1990-ieji tapo antruoju didžiuoju jo periodu.

„Glengarry Glen Ross“, „Scent of a Woman“, „Carlito’s Way“, „Heat“, „Donnie Brasco“, „The Devil’s Advocate“, „The Insider“ ir „Any Given Sunday“ parodė Pacino gebėjimą išlikti aktualiam visiškai kitoje kino eroje.

„Scent of a Woman“ pagaliau atnešė „Oskarą“.

Vėliau HBO darbai suteikė „Emmy“, o ankstesni teatro pasiekimai užbaigė aktorystės Triple Crown.

2019 m. „The Irishman“ sugrąžino Pacino į svarbiausių kino apdovanojimų sezoną ir suteikė devintąją „Oskaro“ nominaciją.

Tačiau jo palikimo negalima išmatuoti vien nominacijomis.

Michael Corleone ir Tony Montana yra du visiškai skirtingi personažai, kuriuos sukūrė tas pats aktorius.

Vienas tyliai praranda savo žmogiškumą.

Kitas garsiai sunaikina pats save.

Tarp jų telpa Frank Serpico, Sonny Wortzik, Frank Slade, Vincent Hanna, Lefty Ruggiero, Lowell Bergman, Jimmy Hoffa ir dešimtys kitų vaidmenų.

Pacino niekada nebuvo vedęs, tačiau turi keturis vaikus. 2023 m., būdamas 83 metų, jis tapo tėvu ketvirtą kartą.

2024 m. „Sonny Boy“ leido aktoriui pačiam pažvelgti į savo gyvenimą – nuo berniuko, kurį Niujorko gatvėse vadino Sonny, iki žmogaus, kurio vaidmenys tapo neatsiejami nuo kino istorijos.

Galbūt būtent tai yra svarbiausia Al Pacino ilgaamžiškumo priežastis.

Jis niekada nebuvo tik kino žvaigždė.

Pirmiausia jis buvo aktorius.

Ir net tada, kai Holivudas nebenorėjo jo taip stipriai kaip 1970-aisiais, teatras, klasikiniai tekstai ir pati aktorystė liko profesiniu pagrindu, prie kurio visada buvo galima grįžti.

Taip pat skaitykite: Keanu Reeves gyvenimą, tragedijas ir karjerą, Jason Statham kelią iki veiksmo kino žvaigždės, Brendan Fraser sugrįžimo istoriją ir 10 Holivudo žvaigždžių, atsisakiusių milijoninių vaidmenų.

Dažniausiai užduodami klausimai

Šaltiniai

• Encyclopaedia Britannica – Al Pacino biografija, karjera ir svarbiausi vaidmenys
• Academy of Motion Picture Arts and Sciences – 1993 m. „Oskarai“ ir „Scent of a Woman“ pergalė
• Tony Awards – Al Pacino teatro nominacijos ir laimėjimai
• Television Academy – Al Pacino „Emmy“ karjera
• Golden Globes – Al Pacino apdovanojimų profilis
• Paramount Pictures – „The Godfather“
• Paramount Pictures – „The Godfather Part II“
• Penguin Random House – Al Pacino memuarai „Sonny Boy“
• HB Studio – Niujorko aktorystės mokykla, kurioje mokėsi Al Pacino
• The Actors Studio – aktorystės tradicija, susijusi su Pacino profesiniu keliu
• Kennedy Center – Al Pacino karjeros apžvalga ir kultūrinis įvertinimas